Menas kaip terapija
Trumpas chitchat apie dienos stacionarą ir keli pasidalinimai apie meno poveikį, emocijų išveiką - kaip skirtingi menininkai išreiškia savo psichologinius sunkumus
Šis įrašas turbūt nenustebins tų, kurie žino, kad pastaruosius tris mėnesius praleidau dienos stacionare. Intensyvi terapija tapo ne tik galimybe susipažinti su pačia savimi, bet ir iš naujo atrasti kūrybinius-emocinius išraiškos būdus, kuriuos buvau primiršusi. Piešimas, tapyba, darbas su pastelėmis ir intensyvus rašymas (tiek terapinis, tiek namudinis) tapo mano kasdienybės dalimi. Šių patirčių dėka mano gyvenime įvyko nemažai pokyčių, ne tik vidinių, bet ir profesinių. Suvokiau, kad ilgą laiką gyvenau pagal kitų primestus lūkesčius. Dabar pagaliau leidžiu sau rinktis tai, kas man iš tiesų svarbu ir gebu įvardinti kodėl. Apie stacionaro patirtį turbūt galėčiau kalbėti ilgai. Jeigu pradžioje dvejojau savo sprendimu, šiai dienai meldžiu savęs nepamesti įgytų žinių, patirčių, o svarbiausia - jausmų.
Kalbant apie jausmus ir meną, čia puikiai įsikomponuoja ir MO muziejaus paroda „Iš vidaus“. Paroda sujungia menotyros ir psichologijos disciplinas, kviečia reflektuoti apie meno poveikį emocinei sveikatai. Menotyros įrankiai padeda suprasti vizualinę kalbą, o psichologija skatina savianalizę.
Dėmesingas ir kryptingas susitikimas su menu teigiamai veikia emocinę sveikatą. Meno kūriniai integruoja įvairius aspektus, yra daugiasluoksniai – būtent dėl to sąveika su jais turi gydomąją galią. Menas prakalbina ir padeda ugdyti atsparumą, gebėjimą susidoroti su kylančiais sunkumais ir sąmoningai veikti. Sustoję, išbūdami vidinę reakciją į kūrinį, leidžiame rastis įvairioms interpretacijoms, naujai suvokiame savo patirtį, pažvelgiame į pasaulį kitų akimis.
Vaikštinėdama po muziejų dažnai stabtelėdavau ir savęs paklausdavau: kokius jausmus man kelia šie kūriniai? Terapijos dėka išmokau įvardyti emocijas, kurias kiek anksčiau teapibūdindavau kaip tikra tipinė lietuvė - gerai, blogai ir normaliai. Džiaugiuosi, kad tai kyla natūraliai. Gera atpažinti. Gera jausti.
Kai kurie kūriniai mane stipriai palietė, net leidau sau su jais susitapatinti, kiti prabėgo pro akis neužsilikdami. Stovėdama prie Vytauto Dubausko abstrakcijų, ausinėse išgirdau frazę „ūmioji tapyba“ – atrodo, kad su ja ir išėjau iš muziejaus. Nors tai pažįstama sąvoka, dabar ją išgirdau su visai kitu polėkiu ir vis kartojau mintyse, kad nepamiršti.
Ūmioji tapyba (angl. gestural painting arba action painting) – tai meno forma, kurioje svarbiausias yra kūrimo procesas, o ne galutinis rezultatas. Tai emocijų protrūkis, kai menininkas leidžiasi vedamas vidinės energijos.
Vienas žymiausių šio stiliaus atstovų, Jackson Pollock, pasakojo:
When I'm painting, I'm not aware of what I'm doing. It's only after a get acquainted period that I see what I've been about. I've no fears about making changes for the painting has a life of its own.
Ką norisi pasakyti šiuo chitchatu, panašu, kad menas - išlaisvina. Tai nebūtinai turi būti grandioziniai projektai, didžiulės drobės ir specifinės technikos. Kartais užtenka paprastų veiklų: piešti, rašyti, kurti smulkmenas rankomis. Svarbiausia – įsiklausyti į save, leisti emocijoms laisvai tekėti ir jausti.
Menas yra procesas, kuris gydo, keičia ir jungia. Čia galite su manimi sutikti arba ne, bet ši idėja jau seniai nugulusi ir ant mano kūno:
Labai blankiai atsimenu tatuiruotės/frazės atsiradimo kontekstą, bet kaskart pakartojus tai mintyse, visu vidumi pajaučiu, kad tuo tikiu.
Art as medicine - čia apie tą gilų ir transformuojantį poveikį žmogaus vidiniam pasauliui. Menas gali būti švelnus it raminamieji arba aštrus kaip skalpelis. Menas išlaisvina, padeda išsireikšti, realizuoti save, kas daugeliui gali tapti net gyvenimo prasme. Jis kelia diskusijas, verčia mąstyti (cogito, ergo sum?), įsigilinti į save ir savo vietą pasaulyje. Tai idėja, kad menas gali būti terapinė priemonė, padedanti geriau suprasti save ir aplinką.
Menas kaip vaistas keliais pagrindiniais aspektais:
Emocinė išraiška – padeda įvardinti ir paleisti emocijas, kurias sunku išreikšti žodžiais.
Savirefleksija – skatina susimąstyti apie savo vidinę būseną, patirtis, gyvenimo kryptį.
Raminantis efektas – kūrybinis procesas gali mažinti stresą, nerimą, netgi fizinį skausmą.
Bendruomeniškumas – menas jungia žmones, skatina empatiją, supratimą ir palaikymą.
Terapinis meno poveikis pripažįstamas psichoterapijoje (meno terapija), kur jis naudojamas kaip priemonė gydyti depresiją, traumas, nerimo sutrikimus.
Artist as healer – menininkas turi gebėjimą pamatyti tai, ko daugelis nepastebi, jausti pasaulį giliau ir jautriau. Menininkas yra sąmoningas stebėtojas, kuris per kūrybą kviečia kitus sustoti, apsidairyti ir patirti. Jis įkvepia, paskatina.
Čia ir apie pokalbius su menininku, kurie dažnai tampa savotiška terapija – suprasti pasaulio subtilybes, parodyti, kad ir skausmas gali būti prasmingas, o netobulumas – žavintis. Jo kūriniai ir mintys leidžia kitiems pasijausti ne vieniems, primena, kad mūsų išgyvenimai – universalūs, o jautrumas nėra silpnybė.
Menininkas gali būti gydytojas ne tik tiesiogiai per meno terapiją, bet ir netiesiogiai – kurdamas muziką, paveikslus, literatūrą, kurie sujaudina ir/ar padeda žmonėms išgyventi patiriamus sunkumus.
Šis vardinimas man primena Marinos Abramovič manifestą:
Galiausiai, ši frazė yra priminimas, kad menas – tai ne tik objektas ar vaizdas, bet gyvas procesas, kuris gydo, keičia ir jungia žmones. Kūrėjas – tai tas, kuris ne tik mato pasaulį kitaip, bet ir padeda kitiems jį pamatyti.
Šias mintis dėlioti paskatino ne tik pastarieji trys mėnesiai, bet ir netyčia pro akis prabėgęs vaizdo įrašas, priminęs apie vieną menininką, sirgusį šizofrenija. Jo kūriniai nepaleidžia – vis norisi juos tyrinėti, kyla įvairių klausimų, netgi vidinės sumaišties. Pagalvojau, kad noriu laisva forma pasidalinti keliais menininkais ir jų išgyventais sunkumais ar tiesiog darbais, kurie mane sužavėjo. Enjoy!
Bryan Charnley
Bryan Charnley - britų menininkas, sirgęs šizofrenija ir savo darbuose nagrinėjęs šios ligos padarinius, suvokimo ir tapatybės klausimus. Visuomeninio pripažinimo sulaukė dėl savo itin intymaus ir atviro pasidalinimo apie šią psichinę ligą ir jos vaizdavimą tapyboje. Garsiausias jo darbas - Self Portrait Series - buvo papildytas dienoraščio įrašais, kurie leido dar giliau pažvelgti į jo kasdienybę kovojant su šia liga.
Pirmieji šizofrenijos simptomai pasireiškė jam įžngus į trečią dešimtį. Liga turėjo didelės įtakos jo gyvenimui: jis daug kartų buvo hospitalizuotas psichiatrinėse ligoninėse, bandė skirtingus gydymo metodus bei vaistus, kurie dažnai sukeldavo varginantį šalutinį poveikį. Dėl to Charnley patyrė sunkumų tiek kasdienėje veikloje, tiek kūryboje. Jam sunkiai sekėsi įsitvirtinti meno pasaulyje, didžiąją dalį savo gyvenimo jis buvo atsiskyręs.
Autoportretų serija (1991)
Nepaisant sudėtingo gyvenimo ir ligos padarinių, Bryan toliau siekė kurti. Likus vos keliems mėnesiams iki tragiškos mirties, menininkas pradėjo savo garsiausią projektą - Self Portrait Series, kurie tapo savotišku tyrimu. Jo tikslas buvo nutapyti seriją autoportretų, palaipsniui mažinant vartojamų vaistų dozę, ir taip užfiksuoti šizofrenijos poveikį protui bei aplinkos suvokimui. Su lyg kiekvienu portretu, kūriniai buvo vis siurreališkesni ir intensyvesni, atspindintys vis blogėjančią jo psichikos būklę.
Charnley pradėjo kurti šią seriją paskatintas psichikos sveikatos labdaros organizacijos SANE generalinės direktorės Marjorie Wallace, kuri pasiūlė jam vesti dienoraštį, paaiškinantį jo paveikslus. Taigi, greta šių 17-os portretų, menininkas aprašė ir savo mintis bei emocijas, suteikdamas retą galimybę susipažinti su šizofrenija iš arčiau.
Ištraukos
1991 m. balandžio 20 d.
Cut back to one 3 mg tablet of Depixol... Very paranoid. The person upstairs was reading my mind and speaking back to me to keep me in a sort of ego crucifixion. I tried to express this in the painting. The large rabbit ear is because I was confused and extremely sensitive to human voices, like a wild animal.
1991 m. balandžio 29 d.
Things had really being getting out of hand. A strange spiritual force was making me feel I should not smoke or I would incur a disaster. This was driving me crazy as I am normally a heavy smoker. I had taken 15 tables of Depixol on 24th April to try and throw off the spiritual demands which were driving me crazy… I kept taking high dosages the next few days but nothing was having any effect.
1991 m. gegužės 23 d.
I really tire of having to explain my paintings. It is very much my tragedy that people cannot understand the straight forward poetic use of symbols I am employing. <…> I was much worried about radio and television because I seemed to intertwine with their broadcasted waves and expose myself completely which I found humiliating. People laughed at me when this happened or let me know it was for real by acute remarks. I continued my retreat from social contact.
1991 m. birželio 13 d.
People keep me in misery because they keep coming up to me with some gossip about my past and I know nothing of theirs. <…> All this sort of gossip increases my fears of telepathy and is the main reason I feel suicidal. Still on 1 1/2 tabs Depixol (3 mg.each). On 24th May cut out anti-depressant, Tryptisol, completely.
Menininkas bandė dokumentuoti savo kovą su šizofrenija iki pat paskutinės gyvenimo dienos - 1991 m. liepos 19 d. menininkas nusižudė, palikdamas abstrakčius kūrinius ant savojo molberto be jokio dienoraščio įrašo. Bryan Charnely gyvenimo istorija tragiška, tuo pačiu kažkuo žavinti - kūrėjas pasitelkė tapybą savo vidinei sumaiščiai išreikšti taip, kaip žodžiais dažnai nepavykdavo. Paskutiniuose jo paveiksluose galima įžvelgti giliai besikankinantį, bet kartu ir vis dar neįtikėtinai sąmoningą žmogų. Jo kūryba sulaukė pripažinimo dėl ypač atviro ir sąžiningo psichikos būklės vaizdavimo.
Pilną auto-portretų galeriją galite peržiūrėti - čia.
Nors Bryan Charnley nebuvo pirmasis menininkas, bandęs drobėje išreikšti savo vidinę kančią ar tyrinėti psichikos būsenas, jį įkvėpė kitų kūrėjų patirtys. Vienas tokių buvo Louis Wain, kurį Charnley mini viename iš savo dienoraščio įrašų. Wain išgarsėjo antropomorfinių kačių iliustracijomis, kuriose vaizdavo kates su žmogiškomis emocijomis ir elgesiu, įvairiose kasdienėse situacijose. Sirgęs šizofrenija, Wain savo ligos progresą netiesiogiai atspindėjo kūryboje – bėgant laikui jo piešiniai tapo vis siurrealistiškesni ir abstraktesni. Nepaisant psichinės sveikatos iššūkių, jo darbai išliko žaismingi, gyvybingi ir šilti, pelnę jam išskirtinę vietą meno istorijoje.
Atsitraukiant nuo šizofrenijos temos, bet vis dar išliekant tapyboje - noriu trumpai priminti ir apie garsųjį "„The Scream“ ir jį sukūrusį norvegų tapytoją Edvard Munch. Jo kova su psichikos ligomis ir traumomis tapo varomąja jėga, suteikianti jo paveikslams išskirtinio emocinio svorio.
Psichikos sveikatos problemos
Munch kentėjo nuo stiprių nerimo priepuolių, depresijos ir galbūt bipolinio sutrikimo, nors oficialiai diagnozė jam niekada nebuvo nustatyta.
1. Vaikystės traumos ir mirties obsesija
Realaus gyvenimo įtaka:
Jo motina mirė nuo tuberkuliozės, kai jam buvo penkeri.
Jo mylima sesuo Sofija mirė nuo tos pačios ligos, kai jam buvo 14 metų - ši netektis persekiojo jį visą gyvenimą.
Jo tėvas buvo religinis fanatikas, kuris nuolat teigė, kad jo motina ir sesuo stebi jį iš dangaus, pripildydamas jį nepakeliamos kaltės jausmu ir mirties baime.
Atspindys kūryboje:
„The Sick Child“ (1885-86) - širdį veriantis paveikslas, vaizduojantis mirštančią seserį, kuriame užfiksuotas sielvartas ir bejėgiškumas.
„Death in the Sickroom“ (1893-95 m.) - giliai asmeniškas šeimos, gedinčios mylimo žmogaus mirties, paveikslas.
Munch buvo apsėstas mirties ir ligų - šios temos vis pasirodo visoje jo kūryboje. Jis matė gyvenimą kaip itin trapų, nuolat persekiojamą praradimų, atspindintį jo paties baimes.
2. Nerimas ir „The Scream"
Realaus gyvenimo įtaka:
Munchas kentėjo nuo stipraus nerimo ir panikos priepuolių, kuriuos aprašė savo dienoraštyje:
I was walking along the road with two friends – then the sun set – the sky turned blood red – I stood, leaned against the fence, dead tired. Over the fjord and city hung blood and tongues of fire… I sensed a scream passing through nature.
Jį kamavo haliucinacijos ir paranoja, o tai signalizavo apie itin sunkų nerimo sutrikimą ar net šizofreniją.
Atspindys kūryboje:
„The Scream“ (1893-1910 m., kelios versijos) - vizualus panikos priepuolio vaizdinys, kuriame užfiksuota gryna egzistencinė baimė.
Iškreipta figūra ir sūkuriuojantis dangus kuria chaoso ir išgąsčio pojūtį.
Izoliuota figūra atspindi Munch vienatvę ir baimę prarasti kontrolę.
„The Scream“ dažnai siejamas su egzistencinio nerimo ir vidinės baimės vaizdavimu. Nors paveikslas tiesiogiai neatspindi konkretaus psichologinio sutrikimo, jis laikomas stipriu psichologinės įtampos simboliu.
3. Moterų baimė ir toksiški santykiai
Realaus gyvenimo įtaka:
Munch turėjo audringų santykių, įskaitant romaną, kuris baigėsi šūviu į ranką. Jis bijojo intymumo ir meilę laikė destruktyvia, greičiausiai dėl praeities traumų. Kartą jis rašė:
Illness, madness, and death were the black angels that stood by my cradle.
Atspindys kūryboje:
„Madonna“ (1894-95 m.) - moteris vaizduojama ir ekstazėje, ir mirtyje, kurioje tarsi susilieja meilė ir pražūtis.
„Vampire“ (1893-94 m.) - vyrą apkabina moteris, kuri, regis, išsiurbia jo gyvybę, simbolizuodama meilę kaip pavojingą ir dusinančią.
Munch į moteris žiūrėjo ir kaip į gundančias, ir kaip į bauginančias, atspindėdamas savo paties meilės ir neapykantos santykį su intymumu. Jo paranoja ir nepasitikėjimas meile rodėsi aistros, persipynusios su destrukcija, temose.
4. Psichikos nuopoliai ir saviizoliacija
Realaus gyvenimo įtaka:
1908 m. Munch patyrė rimtų psichologinių sunkumų dėl nuolatinio streso, nerimo bei alkoholizmo.
Buvo paguldytas į psichiatrijos kliniką, kur jam suteiktas gydymas.
Pasveikus jo paveikslai tapo šviesesni, tačiau jis niekada iki galo neišsivadavo iš savo depresinės būsenos.
Atspindys kūryboje:
„The Sun“ (1911 m.) - perėjimas prie šviesos ir šilumos, rodantis jo bandymą įgyti optimizmo.
„Self-Portrait with the Spanish Flu“ (1919 m.) - nusilpęs, kovojantis su liga ir mirtingumu.
Vėlesniuose Munch darbuose matyti jo kova už ramybę, tačiau išlieka egzistencinės baimės temos. Net ir po gydymo jis niekada iki galo neišsivadavo iš savo baimių ir vienatvės.
Edvard Munch kuriamas menas jam tapo terapija, būdas išreikšti savo kančias ir įprasminti baimes. Dėl savo brutaliai emocionalaus stiliaus jis tapo vienu pirmųjų ekspresionistų, padariusių didelę įtaką šiuolaikiniam menui.
Būdama stacionare vis iš naujo atrasdavau meilę tapybai ir piešimui, mane gelbėjo ir intensyvus rašymas. Dėl šios priežasties nusprendžiau trumpai aptarti ir Edgar Allan Poe emocinės būklės ir kūrybos sąsajas, remdamasi tuo pačiu principu.
Edgar Allan Poe – amerikiečių rašytojas, poetas ir literatūros kritikas, žinomas kaip siaubo, mistikos ir psichologinio trilerio meistras. Jo kūryboje dažnai tyrinėjamos mirties, beprotybės ir vidinių tamsumų temos. Poe asmeninis gyvenimas negailėjo tragedijų, priklausomybės ir psichologinių sunkumų, kurie atsispindi ir jo kūriniuose.
Kalbant apie Poe emocinę būklę, daugelis tyrinėtojų teigia, kad poetas turėjo manijos ir sunkios depresijos epizodų, patirdavo delyrą ir haliucinacijas, buvo priklausomas nuo alkoholio ir (galimai) opijaus.
Poe patyrė daugybę asmeninių netekčių (tėvai mirė, kai jis buvo jaunas, žmona Virginija mirė nuo tuberkuliozės), kurios galėjo prisidėti prie chroniškos depresijos. Jis dažnai rašė apie mirtį, sielvartą ir psichologines kančias. Kai kuriuose jo kūriniuose, pavyzdžiui, „The Tell-Tale Heart“ ir „The Fall of the House of Usher“, pastebima paranoja, haliucinacijos ir tapatybės skilimas.
Edgar Allan Poe mirė 1849 m. spalio 7 d. paslaptingomis aplinkybėmis. Jis buvo rastas Baltimorėje, sunkios būklės, nesiorientuojantis ir vilkintis svetimais drabužiais. Poe negalėjo paaiškinti, kas jam nutiko, ir per kelias dienas ligoninėje mirė. Tiksli mirties priežastis iki šiol neaiški – spėjama, kad tai galėjo būti alkoholio ar narkotikų perdozavimas, smegenų liga, apsinuodijimas ar net politinės manipuliacijos (vadinamasis „cooping“).
1. „The Raven“ (1845) - depresijos ir sielvarto portretas
Temos: Netektis, neviltis, įkyrios mintys ir beprotybė.
Poemoje kalbama apie pasakotoją, kuris gedi praradęs mylimąją Lenorą. Jį aplanko paslaptingas varnas, kuris nuolat kartoja „Niekada daugiau“ ir varo į beprotybę bei neviltį.
Pasakotojo pasinėrimas į įkyrias mintis gali atspindėti depresijos metu pasireiškiančią savigraužą.
Varnas - nesibaigiančio sielvarto, gedulo simbolis, beviltiškumo įsikūnijimas, proto griūties metafora.
Psichologinis ryšys su autoriumi:
Pasakotojo panirimas į beprotybę atspindi paties Poe kovą su depresija, ypač po jo jaunos žmonos Virginijos mirties.
Jo laipsniškas žlugimas ir tikrovės kvestionavimas užsimena apie galimus psichozės bruožus arba maniakinę depresiją.
2. „The Tell-Tale Heart“ (1843) - paranoja ir kaltės sukelta beprotybė
Temos: Psichozė, paranoja ir kaltė.
Pasakotojas tvirtina, kad yra sveiko proto, tačiau nužudo senuką vien dėl jo „grifo akies“.
Po nusikaltimo jo kaltė pasireiškia klausos haliucinacijomis - jis tiki, kad girdi, kaip po grindimis tebeplaka mirusiojo širdis.
Jo įkyrios mintys, paranoja ir nesugebėjimas atskirti tikrovės nuo iliuzijų atspindi šizofrenijos, psichozės arba kraštutinės kaltės sukeltos paranojos simptomus.
Psichologinis ryšys su autoriumi:
Pasakotojo nepatikimas pasakojimas ir maniakiškas primygtinis tvirtinimas, kad jis yra sveikas, primena paties Poe kovą su nestabiliomis nuotaikomis ir galimais bipoliniais epizodais.
Jo haliucinacijos ir kaltės jausmo nulemtas žlugimas prilygsta Poe baimėms dėl savo paties psichinio nestabilumo.
3. „The Fall of the House of Usher“ (1839) - izoliacija ir beprotybė
Temos: Nykimas, psichinės ligos, mirties baimė ir šeimos prakeiksmai.
Ušerių šeimą kamuoja psichikos ligos, o pagrindinis apsakymo veikėjas Roderikas Ušeris pasižymi ypatingu jautrumu, paranoja ir mirties baime.
Roderiko sesuo dvynė Madelina palaidojama gyva, o tai atspindi paties Poe baimę būti palaidotam per anksti ir prarasti artimuosius.
Griūvantis dvaras simbolizuoja prastėjančią Ušerio psichiką, lygiai taip pat, kaip Poe galėjo matyti savo paties psichikos būklės griūtį.
Psichologinis ryšys su autoriumi:
Ušerio padidėjęs jautrumas ir paranoja gali būti susiję su paties Poe paaštrėjusiomis emocijomis ir depresijos epizodais.
Istorija atspindi Poe susižavėjimą psichikos ligomis, paveldima beprotybe ir psichologiniu izoliacijos poveikiu.
Honourable mentions
Norisi trumpai paminėti dar keletą menininkų, kurie susidūrė su psichologiniais sunkumais, tačiau tai nesustabdė jų nuo kūrybos, netgi priešingai – motyvavo tyrinėti savo vidinį pasaulį ir per tai susitaikyti su savo būsenomis.
Vincent van Gogh
Vincent van Gogh gyvenimas buvo kupinas gilių emocinių iššūkių – nuo ankstyvos depresijos ir sunkiai pakeliamos vienatvės iki intensyvių psichologinių krizių vėlesniais metais. Jo kūryba buvo ne tik aplinkos atspindys, bet ir vidinio pasaulio veidrodis, kupinas nepatogių emocijų, egzistencinio nerimo ir nuolatinės prasmės paieškos.
Garsusis „ausies nupjovimo incidentas“ 1888 m. simbolizavo didžiausią Van Gogho psichikos krizę. Po šio įvykio jis savanoriškai įsikūrė Saint-Paul-de-Mausole prieglaudoje. Šis laikotarpis, paradoksaliai, buvo vienas produktyviausių jo kūryboje. Tokie darbai kaip The Starry Night (1889) ir Irises (1889) atskleidžia tiek vidinį chaosą, tiek grožio paieškas kančios akivaizdoje. The Starry Night - tai peizažas, nutapytas stebint naktinį dangų pro psichiatrijos prieglaudos langus.
Frida Kahlo
Fridos Kahlo gyvenimas buvo nuolat lydimas ne tik fizinio (poliomielitas, avarija ir kt), bet ir emocinio skausmo. Nuo pat jaunystės ji kovojo su depresija, kurią dar labiau sustiprino fiziniai sužalojimai, nesibaigiančios operacijos ir audringi santykiai su Diego Rivera.
Vienas ryškiausių Fridos gyvenimo įvykių buvo 1925 m. autobuso avarija, po kurios ji patyrė daugybinius kaulų lūžius ir visą gyvenimą kovojo su stipriais skausmais. Ilgos reabilitacijos metu ji pradėjo tapyti, dažnai gulėdama lovoje su veidrodžiu priešais save. Taip gimė jos garsūs autoportretai, kurie tapo intymia savasties ir kančios vizualizacija.
Paskutiniais gyvenimo metais Fridos depresija dar labiau paaštrėjo. Ji vis dažniau vartojo stiprius nuskausminamuosius, kurie tapo tiek būtinybe, tiek pabėgimu nuo realybės. 1953 m., būdama visiškoje psichologinėje ir fizinėje krizėje, ji bandė nusižudyti, perdozuodama vaistus. Ji taip pat kelis kartus užsiminė apie norą mirti savo dienoraščiuose, kuriuose dažnai rašė apie mirtį kaip išsilaisvinimą nuo kančios.
Vienas iš paskutinių jos darbų, „Viva la Vida“, tapo tarsi prieštaringu atsisveikinimu su gyvenimu – ryškūs arbūzai atrodo kupini gyvybės, tačiau pati Frida jau buvo pasiekusi emocinį dugną. 1954 m. liepą ji mirė, o oficiali versija – plaučių embolija, tačiau daugelis meno tyrinėtojų spėja, kad tai galėjo būti tyčinis perdozavimas.
Yayoi Kusama
Yayoi nuo mažens patyrė intensyvias vizijas, kurios dažnai apimdavo pasikartojančius taškus, tinklus ir begalybės erdves – šie elementai tapo jos parašu mene. Ji teigia, kad taškai ir veidrodžių kambariai yra būdas atspindėti jos nerimo ir depersonalizacijos būsenas, kai ji jaučiasi ištirpstanti begalybėje.
1960-aisiais, gyvendama Niujorke, Kusama garsėjo ne tik savo avangardiniais performansais, bet ir ekscentrišku elgesiu, kurį dar labiau paaštrino psichinės sveikatos problemos. Ji dažnai kalbėjo apie aplankančias suicidines mintis, o 1973 m. grįžo į Japoniją, kur galiausiai savo noru apsigyveno psichiatrijos ligoninėje – vietoje, kurioje gyvena iki šiol. Pasikartojantys motyvai – nesibaigiantys taškai, tinklai, moliūgai – atspindi kompulsiją, kurią ji pati apibūdina kaip savo psichinės būsenos materializaciją.
Sophie Calle
Sophie Calle – prancūzų konceptualioji menininkė, kurios kūryba balansuoja tarp intymaus gyvenimo dokumentavimo, vojerizmo ir autobiografinės fikcijos. Jos darbai dažnai nagrinėja privatumą, kontrolę, meilės netektį ir emocinį pažeidžiamumą, o pati menininkė neretai tampa savo eksperimentų subjektu.
Nors Calle nėra tiesiogiai siejama su rimtomis psichikos ligomis, jos menas dažnai paliečia obsesijos, vienatvės, kontrolės praradimo ir emocinio skausmo temas. Ji yra linkusi kurti radikalias situacijas, kuriose tyrinėja savo ir kitų psichologines ribas.
Svarbiausi projektai, atspindintys psichologinį pažeidžiamumą:
„Suite Vénitienne“– Calle slapta seka nepažįstamą vyrą iš Paryžiaus į Veneciją, dokumentuodama kiekvieną jo žingsnį. Tai tampa manijos ir vojerizmo tyrinėjimu, kuris kelia klausimus apie privatumo ribas.
„The Shadow“ – ji paprašo savo motinos pasamdyti seklius, kad šie ją sektų ir dokumentuotų jos dieną. Šis projektas nagrinėja tapatybės, kontrolės ir stebėjimo temas, keldamas klausimą: kas mes esame, kai mus stebi kiti?
„Take Care of Yourself“ – vienas asmeniškiausių Calle darbų. Ji gauna išsiskyrimo laišką iš mylimojo ir nusprendžia jį atiduoti 107 skirtingoms moterims (teisininkėms, psichologėms, aktorėms, lingvistėms), kad jos išanalizuotų ir interpretuotų jo prasmę. Tai tampa menininkės savirefleksijos, skausmo ir psichologinio išgijimo būdu.
Sophie Calle nuolat balansuoja tarp realios patirties ir meninės provokacijos. Jos kūryba dažnai sukelia diskomfortą, nes ji drąsiai nagrinėja temas, kurių dauguma žmonių vengia: atsiskyrimą, praradimą, obsesijas, meilės trapumą.
Menas yra galingas terapinis įrankis, padedantis žmogui geriau suprasti save ir aplinkinį pasaulį. Per kūrybą – piešimą, tapybą, rašymą – galime išreikšti savo emocijas, įsiklausyti į vidinius jausmus ir atrasti būdus juos įvardinti/išgyventi.
Pabaigai visgi norisi pasakyti, kad aplankytumėte MO muziejų ir sąmoningai klaustumėte savęs - kas gi kyla iš vidaus? O galbūt nuo šiandien vis dažniau, net visai tarp kitko, paklausite savęs – kaip aš jaučiuosi? Kaip mane veikia tai, ką matau, girdžiu, patiriu? Ir tai nebūtinai turi būti menas.
Galėtume ilgai diskutuoti, ko menas mus moko ir ką leidžia pamatyti, tačiau svarbiausia – jis atveria duris į skirtingas pasaulėžiūras, vidinius išgyvenimus, diskusijas. Jis padeda įprasminti patirtis, suteikia erdvę refleksijai ir leidžia atpažinti emocijas, kurioms kartais sunku rasti žodžius. Menas – tai ne tik vaizdas ar objektas, bet ir gyvas, besikeičiantis procesas, jungiantis kūrėją ir žiūrovą, išlaisvinantis ir gydantis.
Kažin kodėl kartais nerimą, pyktį, susierzinimą ar džiaugsmą pajuntame net pirštų galiukais?
Išsilaisvinkite. Gykite. Leiskite. Klauskite. Jauskite.
Nemokama psichologinė pagalba:
Jaunimo linija: visą parą 8 800 28 888 www.jaunimolinija.lt
Vilties linija: visą parą 116 123
Pagalbos moterims linija: visą parą 8 800 66 366 www.pagalbamoterims.lt
VšĮ Krizių įveikimo centras: 8 640 51 555 www.krizesiveikimas.lt
Daugiau pokalbių - INSTAGRAM.
Koks nuostabus tekstas. Ačiū kad rašot tokiom temom :)
Labai dėkoju, kad rašote apie meno prasmę. Man čia buvo didžiulė dovana tai perskaityti, nes tai yra tema, kuri ir man padeda išgyventi šiame pasaulyje. Nuostabus, turtingas tekstas. Skaitydama prisiminiau psichoterapeutės Alice Miller knygą ,,Kūno maištas", kurioje ji pateikia garsių autorių traumines vaikystės patirtis ir apžvelgia kaip kūryba jiems padėjo jas išveikti.